Balys Sruoga

B. Sruoga apie 1930 m.

Mirtis yra paprastas dalykas, žymiai didesnio meno reikalauja gyvenimas.

Balys Sruoga

Biografija

  • Gimė 1896.02.02 Baibokų kaime, Biržų rajone.
  • 1913 m. baigė Panevėžio realinę gimnaziją.
  • 1916–1918 m. Peterburge, vėliau Maskvoje studijavo literatūrą.
  • 1918–1919 m. mokytojavo Vilniuje.
  • 1919 m. įkūrė jaunųjų menininkų klubą „Vilkolakis“.
  • 1920 m. gyveno Kaune. Dirbo dienraščio „Lietuva“ redaktoriumi.
  • 1921–1924 m. Miunchene studijavo slavistiką.
  • 1924 m. apsigynė disertaciją, suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

B. Sruoga Studijų metais Maskvos universitete

  • 1924.04.22 santuoka su Vanda Daugirdaite.
  • 1924-1939 m. dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, slavistiką Kauno universitete (dabartinis Vytauto Didžiojo universitetas).
  • 1924-1939 m. rašė kritikos straipsnius apie teatrą, operą, literatūrą.
  • 1925 m. gimė dukra Dalia.
  • 1926-1940 m. vedė teatro seminarus.
  • 1930 m. įsitraukė į Valstybės teatro repertuaro kūrimą, vertė operų libretus.
  • 1932 m. suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.
  • 1932 m. iniciavo Lietuvos rašytojų draugijos steigimą.
  • 1938 m. pasistatė namą Kaune, Ramiojoje g.
  • 1940 m. atsikraustė gyventi į Vilnių. Apsigyveno Tauro g. Dėstė Vilniaus universitete.
  • 1943 m. suimtas nacių, išvežtas į koncentracijos stovyklą Štuthofe.
  • 1945 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Dirbo Vilniaus universitete.
  • 1946 m. paskirtas rusų literatūros katedros vedėjo pareigos.
  • Mirė 1947 10 16 Vilniuje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

B. Sruoga Maskvos Universiteto studentas, 1917 m.

B. Sruogos organizuota ekskursija, Alpės, apie 1930 m.

B. Sruoga tarp V. Sruogienės giminių, Būgiai, 1932 m.

Bibliografija

  • 1919 m. „Deivė iš ežero: Svanetų žemės legenda“.
  • 1920 m. „Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos“.
  • 1927 m. „Dainų poetikos etiudai“.
  • 1923 m. „Dievų takais“.
  • 1929 m. „Kipras Petrauskas“.
  • 1930 m. lietuvių teatro istorijos medžiaga „Lietuvių teatras Peterburge“.
  • 1930 m. drama „Baisioji naktis“.

B. Sruogos rankraštis

B. Sruogos rankraštis

  • 1930 m. „Šarūnas valstybės teatre“
  • 1931-1932 m. Rusų literatūros istorija. 2 tomai
  • 1932 m. „Milžino paunksmė“
  • 1935 m. muzikinė pjesė „Radvila Perkūnas“
  • 1937 m. Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus: kaip Jonis Mažrimukas 1812 metais iš Viekšnių Kaunan nusikraustė ir Napoleoną regėjo – ir kas iš to išėjo.
  • 1938 m. pjesė „Aitvaras teisėjas“
  • 1938 m. „Gedimino sapnas“
  • 1947 m. istoriška kronika „Kazimieras Sapiega“
  • 1945 m. „Apyaušrio dalia“.
  • 1947 m. „Kazimieras Sapiega“
  • 1957 m. „Dievų miškas“
  • Raštai. 17 tomų. – Vilnius: Alma littera, pradėta leisti 1996 m.

Margi pasiskaitymai

Įvaizdis…Balys Sruoga mėgo išsiskirti savo įvaizdžiu. Studijų metais dėvėjo uniformą, po kaklu pasirišdavo šilkinį (dažniausiai dryžuotą) kaspiną. Mėgdavo apsigaubti juoda, plačia, be rankovių mantija iki žemės, kartais ant kaklo pasikabindavo stambius gintarinius karolius, apsiaudavo graikiškais sandalais, nešiojo plačiabrylę skrybėlę. Augino plaukus. Studijuodamas Miunchene nusiskuto plikai. Dėvėjo golfo kelnes (žemiau kelių, vos parauktas), ,,bavariškas“ storas kojines iki kelių, priderindamas prie švarko, baltų marškinių ir oficialaus kaklaraiščio. Gyvendamas ir dirbdamas Kaune, rengėsi ne taip ekstravagantiškai, tačiau visus stebino golfo kelnėmis, netikėtais galvos apdangalais (beretėmis, skrybėlėmis).

Vanda Daugirdaitė apie 1920 m.

Charakteris…Balys Sruoga buvo labai nepraktiškas, darbštus, užsispyręs ir be galo ūmaus būdo. Jeigu džiaugdavosi, tai karštai, nuoširdžiai, jeigu liūdėdavo, užsidarydavo kelioms dienoms vienas ir su niekuo nebendraudavo. Užsidegęs galėdavo dirbti 12–16 val. per parą. Įsižeidęs ar supykęs oponentą apsvaidydavo daiktais (pvz. sumuštinais, morkomis). B. Sruoga mėgo darbą su studentais, gerbdavo kitų nuomonę, leisdavo išsikalbėti pašnekovams, įsiklausydavo, tačiau neslėpdavo, jeigu žmogus ar jo darbai nepatikdavo, todėl nemažai inteligentijos jo nemėgo, prisibijojo ar vengė.

Automobilis…Sruoga mėgo stebinti artimuosius. 1932 m. pasiėmęs paskolą rašytojas nusipirko automobilį FIAT. Pats taisė, vairavo, organizavo kultūrines išvykas po Lietuvą draugams bei žmonai su dukra.

Alpės…B. Sruoga mylėjo kalnus. Mokydamasis Rusijoje apkeliavo Kaukazą, studijuodamas Miunchene, vėlgi tyrinėjo kalnus, tapo Bavarijos alpinistų klubo nariu. 1925-1930 m. organizuodavo studentams ir inteligentams kultūrines išvykas bei ekskursijas į Alpes. Pats rūpindavosi grupės narių fiziniu pasirengimu, maistu, kelionės maršrutu, nakvynėmis, stengėsi kad viskas atsietų kuo pigiau, o ekskursijų dalyviai įveiktų pasirinktą trasą.

Pomėgiai…Be galo mėgo žaisti šachmatais, kasdien gėrė juodą stiprią kavą ar arbatą, daug rūkė. Rašytojas domėjosi politika, ant sienos turėjo pasikabinęs žemėlapį, sekė naujienas, diskutuodavo su bičiuliais istoriniais, politiniais, kultūriniais, literatūriniais, teatro klausimais. B. Sruoga įsitraukė ir į politinę veiklą: kandidatavo Santaros grupėje rinkimuose į seimą, dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjų draugijos, Žurnalistų sąjungos veikloje. Rašytojos be galo mėgo meną, organizuodamas ekskursijas studentams ir inteligentams užsienyje parinkdavo garsiausius Berlyno, Miuncheno, Dresdeno, Vienos, Venecijos, Paryžiaus muziejus.

Idėjos…B. Sruoga nuolat turėjo utopinių idėjų. Be galo mėgo teatrą, rašė dramas ir siekė pakelti kultūrinį Lietuvos lygį. Siūlė įkurti pasaulinės literatūros institutą, skirti literatūrines premijas, planingai versti užsienio autorius.

Žmona… Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899–1997) – spaudos apžvalgininkė, redaktorė, mokytoja, istorijos vadovėlių sudarytoja ir autorė – buvo priešingo B. Sruogai charakterio. Visada rami, mandagi, tvarkinga. Savo atsiminimuose ji pabrėžia, kad su Baliu juos siejo susikalbėjimas be žodžių ir idealistinė kultūrinė veikla. Kartu su vyru ji dirbo Lietuvos laikraščio redakcijoje, rašė straipsnius. Sruogienė nepailsdama ugdė lietuvybės dvasią mokyklose, kaskart gaudavo atsakingas pareigas (buvo mokyklos direktorė), siekė šviesti ir dalintis žiniomis: „Per visą gyvenimą buvau tik mokytoja. Ar gimnazijoje, ar aukštojoje mokykloje man tik rūpėjo perduoti kitiems tas žinias, kurias sugebėjau sukaupti, norėjau, kad jaunimas pažintų mūsų krašto praeitį, ją suprastų ir didžiuotųsi.“ V. Sruogienė buvo gerai organizuota, veikli, energinga. Baigusi mokslus Baline, Berlyne, laisvai kalbėjusi 5 kalbomis, ji padėjo savo vyrui versti kai kuriuos kūrinius, dalinosi idėjomis, konsultavo istorinėmis temomis. 1940 m. šeima nusprendė kraustytis į Vilnių. Suėmus B. Sruogą, Sruogienė visomis pastangomis stengėsi vyrą išgelbėti. 1944 m. gelbėdamasi nuo sovietų kartu su dukra Dalia pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Visą gyvenimą dirbo kultūros srityje, rūpinosi kultūriniu Sruogos palikimu, iki 1970 m. Euroros kolegijoje dėstė istoriją Europos studijų profesorės titulu.

Dukra…Dalia Sruogaitė (1925–2015) savo atsiminimų knygoje „Atminties archeologija“ pasakoja apie nepaprastai stiprų ryšį su tėvu, kurį vadindavo Baliu. 1943 m. baigė Vilniaus kunigaikštienės Birutės gimnaziją, mokėsi gerai, domėjosi literatūra, įkvėpta tėčio aistros teatrui, su draugais rengė spektaklius, tačiau Daliai vaidinti nesisekė. D. Sruogaitė Vilniuje dirbo darželio auklėtoja, Antrojo pasaulinio karo įvykiai ją drauge su motina nubloškė į Vokietiją. 1946–1949 m. Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių kultūriniame gyvenime, teatrinėje veikloje. 1953 m. su Petru Jurkštu „Margučio“ radijuje įsteigė savaitinę literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, jai iki 1977 m. vadovavo. Režisavo daugelį radijo spektaklių, iš jų – B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 2001 m. kartu su dukra Aušrine sugrįžo į Lietuvą, rūpinosi B. Sruogos „Dievų miško“ vertimais į užsienio kalbas, perdavė daug knygų bei daiktų Sruogų muziejui Kaune, parėmė B. Sruogos ekspozicijos atidarymą Vilniuje, V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje. Palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse.

Slapyvardžiai…Sruoga turėjo daugybę slapyvardžių. Pasak tyrinėtojo Algio Samulionio, jų būta daugiau nei šimto. Originalūs, netikėti ir šmaikštūs, jie dažnai išduodavo tikrąjį autorių: Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė, Šelmis Plunksnadraskis, Ašigalis, Mucius Scevola, Svajus, Akėčkuolis, Tut-Anch-Amonas, Homunculus, Kryžostomas Davatka Padurkevičius, Žalmargis Morkus Dilgėlė ir kt. Itin originaliu slapyvardžiu – Valys – Dauga pasirašyta apysaka jaunimui „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“ (1937). Paprastai B. Sruoga įdomius slapyvardžius naudojo po aktualiais savo straipsniais, provokuodamas diskusijas, literatūrinius-kultūrinius ginčus, kartais kritikuodavo savo straipsnius pasirašydamas vis kitu slapyvardžiu.

Karo pradžia…1939 m. perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą į Vilnių, V. Sruogienė gavo gimnazijos direktorės vietą, abu su vyru nusprendė palikti tik ką Kaune pasistatytą namą ir vasario pabaigoje apsigyveno Tauro g. 21-3. (dabartinis adresas Tauro 10-3). Kaip ir anksčiau B. Sruoga skaitė studentams rusų literatūros ir teatro istorijos kursus, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, jo vadovaujama universitete pradėjo darbą teatrologijos katedra. Liudytojų atsiminimais Sruoga nemėgo dėstyti ir universitete skaityti paskaitas jam buvo sunku. Atsigaudavo ir atsiskleisdavo teatro seminaruose. Pirmosios okupacijos metu, teatro prašymo, atidarant Vilniaus LTSR valstybinį dramos teatrą, buvo atlikta B. Sruogos specialiai parašyta kantata „Lietuvos keliu“, rašytojas ruošėsi Maskvos dekadai. Antroji okupacija buvo pilna skaudžių išgyvenimų. B. Sruoga matė masinius žmonių areštus, suėmimus, anot V. Sruogienės, buvo liūdnas paniuręs, nuo studentų neslėpė savo pozicijos.

Pagalba kitiems… Sruogų šeima padėjo daugeliui. Nacių okupacijos laikotarpiu, Sruogos slapstė ir gelbėjo nuo pavojaus kitus. 2002 m. Balys ir Vanda Sruogos apdovanoti žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už nacių okupacijos laikotarpiu Lilijos Bakščinskaitės ir kitų gelbėjimą.

Štuthofas…B. Sruoga areštuotas 1943 m. kovo 16 d. savo namuose Vilniuje (dabartinis adresas Tauro g. 10-3). Iš viso suimti 46 žinomi žmonės (advokatai, karininkai, valstybinių įstaigų tarnautojai, pedagogai), kaip įkaitai keršijant Lietuvos valdžiai už nesuformuotą SS būrį. Nei vienas iš suimtųjų nebuvo tardomas, nei vienam nepateikti kaltinimai. Iš Kauno gestapo visi pateko į Tilžę, vėliau Gdanską ir kovo pabaigoje į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Per mėnesį laiko mirė 8 iš 46 inteligentų, Sruoga nuo sunkiųjų darbų ir ligų neteko 29 kg. Padėtis atrodė tragiška, tačiau gegužės mėn. pasikeitė kalinių statusas (jie tapo Garbės kaliniais). Inteligentai perkelti į patogesnius barakus, jiems leista dirbti fiziškai lengvesnius darbus, gauti siuntinius. B. Sruoga susirašinėjo su žmona ir dukra, laiškuose jis išreiškia šeimos ilgesį ir stengiasi išlikti optimistas: „Nors aš sėdžiu lageryje, mano dvasia tebėra gyva ir laisva“ (Laiškai V. Sruogienei ir D. Sruogaitei, 1944, balandžio 23). 1945 sausio 25 d. prasidėjo lagerio evakuacija, per ne pilnus du mėnesius žuvo 11000 kalinių. Labai sunkiai žygį pakėlė ir B. Sruoga – šlubavo širdis, sutino kojos, vaikystės draugas J. Šernas dalį kelio tempė netekusį sąmonės rašytoją, nes atsilikusius nuo grupės sušaudydavo. Torunėje, karo lauko ligoninėje, Sruoga praleido du mėnesius. LTSR vyriausybės nutarimu į Torunę pasiųstas lėktuvas ir B. Sruoga 1945 gegužės 13 d. grįžo į Vilnių.

Sovietmetis…B. Sruoga be galo jautriai išgyveno šeimos išsiskyrimą ir nežinią apie dukters ir žmonos likimą. Artimieji ir draugai stengėsi rašytojui visokeriopai padėti. 1945 m. labai artimai susidraugavo su K. Boruta, P. Cvirka stengėsi pagelbėti, dažni svečiai namuose buvo Meškauskai, O. Juodelienė, R. Januškevičienė, J. Grybauskas. Iš Kauno atvažiuodavo S. Čiurlionytė, Zubovai, nuolat užbėgdavo kas nors iš Mykolaičių šeimos. Nuvykęs į Kauną, Sruoga apsistodavo pas Nemeikšas. Rašytoju ėmė rūpintis A. Daugėlaitė (ištremta į Sibirą), vėliau J. Peseckienė, Kaune paskutiniais mėnesiais M. Burauskienė. B. Sruoga įsitraukė į darbus universitete, daug laiko skyrė kūrybai, intensyviai netausodamas savęs dirbo, tad sveikata buvo kritiškos būklės. Nepavyko atstatyti ir  psichologinės būsenos, rašytojas negalėdavo pakelti vienatvės, jautriai reaguodavo į bet kokį klausimą apie žmoną ar dukrą, jautėsi apleistas, nereikalingas. B. Sruoga persišaldęs, nusilpęs mirė 1947 m., palaidotas Rasų kapinėse.

Dievų miškas… B. Sruoga memuarų knygai „Dievų miškas“ medžiagą rinko Šuthofo lageryje. Dokumentavo, stebėjo, mintyse fiksavo situacijas, vaizdus. Pradėjęs knygą rašyti Birštone Sruoga negailėjo nei jėgų, nei laiko ir redakcijai spausdinti pirmąją versiją pateikė jau po dviejų mėnesių. Talentingas kūrinys netiko sovietų valdžiai nei forma, nei turiniu. Svarstymai užtruko 12 mėnesių, redaktorius siūlė stilistinius taisymus, kurie Sruogą be galo erzino. Į pastabas dėl turinio, rašytojas nereagavo. 1946 m. spalio mėn. Rašytojų suvažiavimo metu, Sruoga buvo priverstas skaityti atgailos kalbą, liudytojų atsiminimais po jos praradęs viltį, kad kūrinys kada nors bus išspausdintas. Iškupiūruota, B. Sruogos knyga pirmą kartą išleista 1957 m.

B. Sruoga su V. Sruogiene ir dukrele Dalia, 1928 m.

B. Sruoga ir D. Sruogaitė apie 1926 m.

Dalia Sruogaitė su šunimis Tobiu ir Dzinguliu, 1938 m.

B. Sruoga (antras iš kairės), prie Fiato, Būgiai, 1938 m.

Dalia Sruogaitė ir V. Sruogienė, apie 1938 m.

A.Oleka-Žilinskas, P. Kubertavičius, B. Sruoga, A. Galdikas, 1929 m.

Dalia Sruogaitė, 1943 m.

B. Sruoga su J. Grybausku, 1947 m.

B. Sruoga 1947 m.

Vinco Mykolaičio - Putino Memorialinis butas - muziejus

Adresas

Tauro g. 10–3, 01114 Vilnius

Darbo laikas

II–VI 10–17 val.

Muziejus lankomas nemokamai

Naudingos nuorodos

Sekite socialiuose tinkluose