Namo Istorija

Architektūra

Architektas – Mozė Cholemas. Namas statytas 1936–1938 metais. Šis konstruktyvių formų keturaukštis pastatas įterptas į perimetrinį gatvės užstatymą. Pagrindinis fasadas sukomponuotas stambiomis tūrinėmis formomis. Į priekį ištrauktos 2 skirtingo dydžio pirmo aukšto iškyšos, o joms akompanuoja trečio ir ketvirto aukšto masyvūs balkonai. Tiek balkonai, tiek pirmo aukšto iškyšos suliniuotos horizontaliomis įrėžomis, paryškintos tamsesnės spalvos tinku. Konstruktyvių, geometrinių formų fasadu, geromis proporcijomis, įdomia apdaila šis daugiabutis išsiskiria iš kitų to laikotarpio Vilniaus racionalizmo architektūros pastatų. Namas turi dvi laiptines – iš gatvės ir kiemo pusės. Kiemo pusės laiptinė buvo skiriama tarnams, jų durys veda į butų virtuves. Kieme buvo pastatyti garažai.

Apie Tauro g. 10 namo 3 butą

Anksčiau – Tauro g. 21–3 / Liepos 21 Nr. 10-3

Pirmoji gyventoja Ana Palkovska bute laikinai apsistojo 1939.10.20. Kartu su A. Palkovksa 1939.10.22 apsigyveno siuvėja Zofija Stanislava Pamula (abi moterys gyvena iki 1940 m.). 1940.01.08 į butą atsikrausto Jerzy Goralski bei prekybininkas Savelijus Guralskis, kartu su jais apsigyvena ir Dwejra Goralska Lazar. Zofija Stanislava Pamula iš buto išvyksta vasario 2 d.

Balys Sruoga su šeima į dabartinį Tauro g. 10 namo 3 butą (tuomet Tauro g. 21–3) atsikraustė 1940 m. Kartu gyvena Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, duktė Dalia (namo dokumente Dalė), samdinė Emilija Viežbickaitė. 1942 m. kartu apsigyvena docentas Vincas Maciūnas. 1943 m. šiame bute B. Sruoga suimamas ir išvežamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kurį laiką bute dar gyveno V. Daugirdaitė-Sruogienė su dukra Dalia, tarnaitė Emilija ir profesorius V. Maciūnas, vasarą apsistojo D. Sruogaitės draugės M. Babraitytė, Aleksandra (Alytė) Fledžinskaitė, Ieva Naginskaitė. Vandai Suogienei su dukra pasitraukus iš Vilniaus, o vėliau emigravus iš Lietuvos, bute liko tarnaitė Emilija. 1945 m. B. Sruoga grįžo į savo namus Vilniuje ir rado čia gyvenančius kitus žmones – Kazį Borutą, Jadvygą Čiurlionytę ir A. Gučą. Netrukus jie išsikrausto ir B. Sruoga bute gyvena vienas (juo rūpinasi studentė Aldona Daugėlaitė, o vėliau Jadvyga Peseckienė) iki savo mirties 1947 m.

1944 m. rudenį buvusiame Vinco Krėvės (rašytojas emigravo iš Lietuvos) bute nr. 1 pirmame aukšte apsigyveno V. Mykolaitis-Putinas.

1947 m. po B. Sruogos mirties V. Mykolaitis-Putinas su šeima persikėlė į 3 butą ir jame gyveno iki savo mirties 1967 m. Kartais apsistodavo Mykolaičių globojami ar slaugomi giminaičiai (Hortenzija Balčiūnaitė, Janina Mykolaitytė, Eugenija Stanevičienė, Severina Mykolaitienė/Severina Balčiūnaitė ir kt.). Nuo 1947 m. iki muziejaus įkūrimo nuolat bute gyveno Emilijos Mykolaitienės sūnėnas Vytautas Balčiūnas, vėliau jo žmona Irena Balčiūnienė, jų vaikai Mindaugas ir Milda, I. Balčiūnienės tėvas Ksaveras Andrašiūnas ir tarnaitė Salomėja. Jie buvo paskutiniai buto gyventojai. 1981 m. pradėtas steigti ir 1986 m. visuomenei duris atvėrė V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus.

Liūdnos ir linksmos namo istorijos,
kaimynų santykiai ir įdomybės

Pirmojo aukšto bute iš kiemo pusės yra gyvenusi muzikologė Ona Narbutienė su mama ir senele, 1947 m. jos ištremtos į Sibirą. Tame pačiame bute 1974 m. buvo apsistojusi rusų disidentė, poeto Osipo Mandelštamo našlė Nadežda Mandelštam, o 1975 m. – žymus žmogaus teisių gynėjas Andrejus Sacharovas, atvykęs į disidento Sergejaus Kovaliovo teismą.

Namo registracijos knygose žymėdavo gyventojo vardą, pavardę, gimimo datą, atsikraustymo datą, profesiją ir kartais darbovietę ar kilmę. Įdomu, kad žymėdavo šeimyninę padėtį, išsilavinimą, aprašydavo subnuomininkus ir samdinius. 1941–1942 m. įrašas:

3 butas:
Balys Sruoga, g. 1886.02.02 Biržų apskr., vedęs, rašyt., Vilniaus u-to ekstrad. Profes.
Vanda Sruogienė, žmona, g. 1899 08.04 Pietigorske (Rusija), vyr. mokytoja
Dalė Sruogaitė, duktė, g. 1925.08.15 Kaune, gimnazistė
Vincas Maciūnas, gyventojas, g. 1909.07.18 Papilėje, Šiau. apskr., nevedęs, u-to docentas.
Emilija Viežbickaitė, samdinė, g. 1900.05.15 Švenčionių apskr., neištek., beraštė, tvarko namų ūkį.

Emilija Viežbickaitė D. Sruogaitės atsiminimuose vadinama Emilė Viežbicka, lenkė, suprato lietuviškai ir gyveno bute iki B. Sruogos grįžimo iš Štuthofo.

Tauro gatvė toli gražu nebuvo rami. Ir profesoriai imdavosi netikėtų priemonių triukšmui sumažinti.
Iš Janinos Mykolaitytės-Bielinienės prisiminimų: „Ir štai ėmė rytinę tylą įkyriai trikdyti mušamo kilimo bumpsėjimai. Pasiguodė Putinas kartą, kitą, kad šie bumpsėjimai jam stačiai per smegenis einą. Kartą Putinas neiškentęs. Vienais naktiniais marškiniais iššoko į balkoną ir ėmė gana rūsčiai tramdyti tylos drumstėją. Ši gi ne pėsčia moteriškė, kad paleis kakarinę: O tu senas kerėpla dar neišsimiegojai iki šiol. Visi seniai į darbus išėjo, o jis mat lyg pusdienio kirmija, ir dar nurodinės senis, kur man kilimus daužyt, ir t. t. Pusryčių metu Putinas nuoširdžiai juokėsi iš savo ir tos moteriškės pykčio.

„Artimiausio mūsų kaimyno sūnus įsigijo jauną vilkšunį. Šis naktimis prie šeimininko durų inkšdavo, inkšdavo ir imdavo skalinti. Mykolaitis rimtai neišlaikė. Gan ramiai, tyliai atsikėlė vidurnakty, apsivilko chalatą, susiieškojo savo seną lazdą, prisėlino prie durų ir staigiai iššokęs sušėrė šuniui, trankiai nusivijo žemyn, atidaręs duris išleido laukan garsiai trinktelėdamas durimis. Visas namas nubudo, bet niekas į šią operaciją neįsiterpė, nieks durų nepravėrė, net šunio šeimininkai. Gal savaitę, gal ilgiau savaip tą įvykį komentavo suaugusieji, šeimininkės ir vaikai.“

„Tyla buvo bene pirmas viso namo rūpestis. Šiuo klausimu visi buvo vieningi. Buvo net aprobuotos valandos, kada mažoji Margarita – Bujakų dukrelė galėjo pimpinti pianinu savas gamas. Jie gyveno kurį laiką virš Putino buto. Išsikėlus Bujakams, kurį laiką Putinas pasigesdavo Margaritos gamų.“

„Visus iš proto varydavo klykiantis garsiakalbis prie pat namo, kuris būdavo įjungiamas visų valstybinių švenčių progomis. Žadindavo visus ryte šeštą valandą ir nutildavo tik 24 val., ištisą savaitę, kartais ilgiau. K. Korsako dėka buvo perkeltas prie miškų technikumo, bet atsirado antras – prie amatų mokyklos.“

„Tauro gatve į abi puses važinėjo sunkusis transportas. Gatvė siaura, vingiuota, įkalnė. Su priekabom buksuodami, tarškėdami baubdavo sunkvežimiai be pertrūkio, o darbo kabinetai visų buvo į gatvės pusę. Daug raštų rašė profesorius K. Korsakas, daug kartų parašus rinko, o sumažinti srautą pavyko po tragiško įvykio, kai prie gretimo namo buvo suvažinėta žaidžianti mergaitė.“

Georges Matoré į Vilnių atvyko 1941 m. Klaipėdoje nuo 1938 m. jis dėstė prancūzų kalbą, o 1940 m. NKVD buvo areštuotas ir kalintas Šiaulių bei Kauno kalėjimuose. 1941.06.23 d. pabėgo iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ir vokietmetį praleido Vilniuje, gyvendamas Tauro g. 21 (dabar 10) name 8 bute kartu su kitais nuomininkais. Iki 1943 m. lektoriumi dirbo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Buvo puikus dailininkas, padovanojo savo paveikslą V. Mykolaičiui-Putinui. Savo knygoje „Mes prisons en Lituanie“ G. Matoré aprašo, kaip padėjo žydų piliečiams – gamino jiems padirbtus pasus. 1943 m. su žmona Jone Mačiukaite grįžo į Paryžių.

Juozas Bulavas: „Paskutinę vasarą lankydavosi pas Sruogą ir Putinas. Kai atsikėlė į Sruogos butą, mudviejų santykiai suartėjo. Ėmė atviriau pasakoti apie savo nuotaikas, požiūrį į įvykius. Susijaudinęs pasakodavo, kaip pro užuolaidos plyšį jis žiūrėdavo į gatvę: iš saugumo varo kokius du šimtus suimtųjų, su šunimis. Sukrėstas užeina pas mus. Sodinam prie kavutės. Sielvartavo, koks tautos naikinimas, kokiom priemonėm, koks barbarizmas! Baisūs buvo 1948, 1949, 1950 metai. Kalinių partijas trėmė kolonomis Tauro gatve į stotį pro mūsų namus.

Vinco Mykolaičio - Putino Memorialinis butas - muziejus

Adresas

Tauro g. 10–3, 01114 Vilnius

Darbo laikas

II–VI 10–17 val.

Muziejus lankomas nemokamai

Telefonas

Sekite socialiuose tinkluose