Kvietimas į renginį

Keletas refleksijų apie V.Daugirdaitės – Sruogienės Lietuvos istoriją

 

V. Sruogienė, Kaunas 1936 m.

Tarpukario laikotarpiu V. Daugirdaitė, tuomet devyniolikos metų mergina, dėstė prancūzų kalbą, 19181919 m. dirbo Šiaulių gimnazijos mokytoja (lietuvių kalba dėstomoje mokykloje), vėliau persikėlė į Kauną, kur gavo vietą spaudos biure „Lietuva” redakcijoje. Čia dirbdama (1919 m. liepos 1 d. – 1921 m. lapkričio 1 d.) ji rengė lenkų ir prancūzų spaudos apžvalgas. Po Suvalkų sutarties (1920 m. spalio 7d.) su lenkais vykusių derybų metu rengė interviu su Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisijos atstovais. Tačiau reikėjo įsigyti specialybę ir V. Daugirdaitė apsisprendė tęsti studijas. Po studijų Berlyne grįžo į Lietuvą. V. Daugirdaitė-Sruogienė gyvenimo sąlygų pastūmėta, pilietinės pareigos vedama, nors ir turėdama gerą istorijos tyrimų metodikos pasirengimą, mokslo tiriamąjį darbą atidėjo vėlesniems laikams ir pasuko pedagogės keliu. 1928 m. išlaikė egzaminus mokytojos cenzui įgyti, o bebaigdama studijas pradėjo dirbti mokytoja. V. Daugirdaitė-Sruogienė 19271939 m. dirbo Kauno II gimnazijos mokytoja, o nuo 1935 m. minėtosios gimnazijos inspektore. Rūpestis, kaip pagerinti Lietuvos istorijos dėstymą, paskatino V. Daugirdaitę-Sruogienę įsitraukti ir į organizacinę veiklą, ji buvo viena iš istorijos mokytojų sekcijos prie Lietuvos istorijos draugijos kūrėjų. Išrinkta į draugijos valdybą sekretore, ji tapo 1929 m. įkurtos Lietuvos istorijos draugijos nare. 1935 m. parengė Lietuvos istorijos vadovėlį gimnazijoms. Pradėtas rengti Klaipėdos krašto mokykloms, pakartotinai jis buvo išleistas visai Lietuvai. V. Daugirdaitė-Sruogienė parengė ir 1939 m. išleido knygą „Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai“. V. Daugirdaitė-Sruogienė paaukojo daug kūrybinių ir dvasios jėgų, kad Lietuvos istorija būtų domimasi, tuo tikslu ji rašė populiarius straipsnius istorinėmis temomis vaikų žurnalui „Vyturys“ („Kaip totoriai atsirado Lietuvoje“, „Apie Kęstutį ir Birutę“, „Iš Lenkijos praeities“ ir kt.). Istorikė tapo minėtojo žurnalo ir „Motinos ir vaiko” kalendoriaus redakcijų narė. Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 m. pabaigoje, pradėjo dirbti direktore Vilniaus IV lenkų mergaičių gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metus praleido Vokietijoje, dirbdama pedagoginį darbą, kurį vėliau dirba ir gyvendama JAV iki pat savo mirties. Šio darbo tikslas yra trumpai paanalizavus Sruogienės Lietuvos istorijos vadovėlį, aptarti jo turinį, panagrinėti kelis skyrius, nurodyti, kokia šio veikalo reikšmė.

Sruogienės Lietuvos istorija apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki pirmųjų pokario metų. Šiame darbe bus išsamiau panagrinėti keli skyriai – skyrius skirtas šios knygos išleidimo laikotarpiu buvusiai labai populiariai didžiojo kunigaikščio Vytauto asmenybei[1] bei skyrius, skirtas laikotarpiui, kai išleista ši knyga – tarpukariui.

Svarbu paanalizuoti, kaip V. Daugirdaitė-Sruogienė vaizdavo reikšmingiausią tarpukario Lietuvai istorinį laikotarpį – XIV-XV a sandūrą. Reikia paminėti, jog tai laikas, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė apėmė didžiausią teritoriją istorijoje – užkariavusi dideles dabartinės Ukrainos bei Baltarusijos teritorijas, LDK siekė Juodosios jūros krantus. Tai neabejotinai rodė itin didelę šalies karinę galią. Šia galingos valstybės praeities atsiminimas tarpukariu, kai ir buvo išleista Sruogienės knyga, buvo itin svarbus. Šalis buvo netekusi savo istorinės sostinės – Vilniaus ir itin skaudžiai tai išgyveno (populiari buvo Petro Vaičiūno parašyta daina Mes be Vilniaus nenurimsim. ), sudėtingi santykiai su kaimyninėmis šalimis – SSRS, Vokietija, jokių diplomatinių santykių su Lenkija. Apie tai, kokia istorinė asmenybė tuo laikotarpiu, Sruogienės nuomone, reikšmingiausia galima spęsti iš skyriaus pavadinimo Vytauto Didžiojo laikai[2]. Būtent toks pavadinimas atskleidžia knygos autorės požiūrį į Vytautą, kaip į asmenybę, kuri laikytina pačia svarbiausia minimu laikotarpiu. Kita vertus, tai rodo ir tai jog Sruogienė buvo stipriai paveikta tarpukario laikotarpio atmosferos. Ji 1919-1921 m. ir 1924-1939 m. gyveno Kaune, šiame mieste ir išleista jos Lietuvos istorija. O Kaune tarpukariu itin svarbus buvo – Žalgirio mūšio minėjimas, Vytauto mirties sukakties minėjimas. Taigi, Vytautas itin skatintas suvokti kaip vienas svarbiausių senosios Lietuvos valdovų. Šis skyrius apima laikotarpį nuo Lietuvos krikšto 1387 m. iki Žygimanto Kęstutaičio mirties 1440 m. Taigi, chronologiškai šis laikotarpis nėra labai platus, tačiau jo metu šalį valdė ne tik Vytautas, tačiau jo veikla laikoma tokia, kuri ryškiausiai atskleidžia šį laikotarpį. Įdomu pastebėti, jog šiame skyriuje autorė analizuoja įvairias to laikotarpio problemas, pradėdama nuo Vytauto noro susigrąžinti tėvoniją[3]. Tai atskleidžia skaitytojui Vytauto, kaip karingo, savo giminės svarbą vertinančio asmens prigimtį, kurios akcentavimas parodo skaitytojui, jog Vytauto iškilimas įvyko neatsitiktinai. Kita vertus pabrėžiama ir tao, jog Vytautas konfliktavo su savo pusbroliu Jogaila dėl jau minėtų žemių. Tai atskleidžia skaitytojui, jog tarp Gediminaičių dinastijos atstovų taikaus sambūvio nebuvo. Tad skaitytojas neturėtų susikurti vaizdinio apie idiliškus skirtingų Gediminaičių giminės šakų santykius, kurie tokie buvo Algirdo ir Kęstučio dvivaldystės laikais. Autorė atskleidžia, jog abu pusbroliai – ir Vytautas, ir Jogaila buvo ambicingi ir valdžia dalintis, sekant tėvų pavyzdžiu, nenorėjo. V. Daugirdaitė-Sruogienė akcentuoja ir Lietuvos krikštą – tai buvo svarbus kultūrinis procesas, kuris viduramžiškoje Europoje glaudžiai siejosi ir su politika. Lietuva tapo vakarietiškos civilizacijos dalimi. Autorė pabrėžia, jog 1387 m. Lietuvą apkrikštijęs Jogaila, paskiria Vytautą savo vietininku. Taigi, skaitytojui parodoma, jog Jogaila ir Vytautas, galima sakyti, pasidalino valdžią ir įtakos sferas – Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, o Vytautas – jo vietininku Lietuvoje. Taip Lietuvoje ir prasideda Vytauto laikai, vertintini kaip Lietuvos aukso amžius.  Vytauto veikla Lietuvoje analizuojama per jo tvarkymąsi Lietuvoje, kuris buvo išties savarankiškas, linkęs stiprinti savo valdžią, suvokdamas pavaldinių lojalumo svarbą, akcentuojama, jog Vytautas gynė LDK politinės tautos – t y. bajorų savarankiškumą nuo Lenkijos[4]. Tai skaitytojui Vytautą leidžia vertinti kaip tokį valdovą, kuriam Lietuvos, kaip savarankiškos valstybės statusas, nepaisant bendros su Lenkija dinastijos, buvo itin reikšmingas.  Vytauto vykdyta užsienio politika analizuojama akcentuojant karinį aspektą – aptariami jo žygiai į Rytus, pralaimėjimas prie Vorkslos, be abejo daug dėmesio skiriama Žalgirio mūšiui (autorė mini ir Griunvaldo bei Tanenbergo vietoves, tai svarbu dėl to, jog šis mūšis vokiškoje istoriografijoje vadinamas Tanenbergo, o lenkiškoje – Griunvaldo mūšiu, tad nėra vieningo sutarimo, kaip jis turi būti vadinamas ir autorė į tai atsižvelgia)[5]. Sruogienė skaitytoją supažindina ir su Vytauto siekiu karūnuotis, skiria dėmesio to laikotarpio kultūrai, kasdienybei[6]. Taigi, autorė visą laikotarpį skaitytojui atskleidžia per Vytauto asmenybę. Pagal valdovus istorinius periodus skirsto ir dabartiniai istorikai – pavyzdžiui Mečislovas Jučas[7].

Įdomu panagrinėti, kaip autorė vaizduoja savo gyvenamuosius laikus. Tad reikia pažvelgti, kaip ji skaitytojams pristato Pirmosios Lietuvos Respublikos laikus. Pirmiausia, reikia pasakyti, jog autorė juos pavaizduoti kuo iliustratyviau. Knygoje – Vasario 16 d. akto dublikato faksimilės nuotrauka, Lietuvos Tarybos narių bendra nuotrauka bei namo, kuriame buvo pasirašytas Vasario 16 d. aktas, fotografija [8]. Tai, žinoma, padeda skaitytojui įsivaizduoti, kaip, kieno dėka ir netgi kur buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Skiriama dėmesio ir jos atkūrimo aplinkybėms[9]. Taip autorė leidžia skaitytojui suvokti, tai, jog nepriklausomybei atkurti buvo susidariusi ypač palanki tarptautinė konjunktūra. Tai parodo, jog Lietuvoje vykę procesai buvo neatsiejami nuo tarptautinių įvykių.  Taip pat išsamiai aptariamos Nepriklausomybės kovos, kurių metu ir kūrėsi Lietuvos kariuomenė[10]. Tai padeda skaitytojui suvokti, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo kovojama už Vasario 16 d. akto idėjas, kurių paskelbimas būtų buvęs bereikšmis be ryžtingo siekio jas apginti nuo agresyvių Lietuvos kaimynų. Autorė taip pat įvairiais rakursais vaizduoja, kaip atrodė tarpukario Lietuvos politinis, ekonominis, kultūrinis gyvenimas. Pavyzdžiui, autorė akcentuoja, jog po 1926 m. perversmo Lietuvoje pasikeitė politinė santvarka – politinio perversmo būdu į valdžią arėję tautininkai greit eliminavo kitas politines jėgas, paversdami jas nelegaliomis[11], tačiau šį gana niūriai atrodantį santvarkos pasikeitimo epizodą greitai pakeičia Lietuvos pažangos apžvalga – autorė pabrėžia, jog žmonių pragyvenimo lygis labai pakilo[12] – taip iš tiesų kurdama idilišką tarpukario Lietuvos paveikslą – tokį, kuris, jai, daugelį metų praleidusiai toli nuo Lietuvos, kuri tuomet jau buvo okupuota, pačiai tikriausiai priminė gražiausią savo pačios gyvenimo laikotarpį. Autorė pamini ir ekonominius, ir kultūrinius Lietuvos laimėjimus ji akcentuoja prekybos plėtrą, susisiekimo patobulėjimą, pabrėžia, jog kultūra klestėjo – plėtėsi aukštojo mokslo tinklas, Lietuva dominavo krepšinio turnyruose[13]. Autorė taip skatina skaitytojus pamatyti, kaip tarpukario laikotarpiu modernėjo, įvairiose kasdienio gyvenimo sferose tobulėjo Lietuvos valstybė. Trumpus atskirus skyrelius autorė skiria trims Pirmosioms Lietuvos Respublikos prezidentams – ji aptaria kiekvieno prezidento biografiją nuo gimimo iki mirties, faktus, be abejo, puikiai iliustruoja didelės prezidentų fotografijos.

Apibendrinant galima teigti, jog ši Lietuvos istorijos sintezė, kuri, kaip nurodoma, skirta moksleiviams, yra edukaciniams tikslams  išties tinkamas veikalas – visų pirma dėl to, jog jame apibendrintai aptariama visa Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki XX a. ir skaitytojui ši knyga suteikia galimybę susipažinti su visais istoriniais laikotarpiais, skaitant nesudėtingu stiliumi parašytą tekstą, papildytą iliustracijomis. Reikia pasakyti ir tai, kad šis veikalas neliko nepastebėtas ir istorines problemas gvildenančiuose tekstuose.. Sruogienės Lietuvos istorija remiamasi muziejininkės V.Rutkauskienės straipsnyje apie karūnos santykį su Lietuvos valdovais[14], etnokultūros specialistė Dalia Urbanavičienė savo straipsnyje apie Suvalkijos ir Sūduvos terminus[15]. Tad akivaizdu, jog šia knyga remiamasi rašant įvairiomis temomis.

 

Parengė III k. Vilniaus universiteto istorijos fakulteto studentė Armantė Samulionytė

 

 

[1] Ingrida Jakubavičienė, Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos, Vilnius:Versus aureus, 2016, p. 254-256

[2] Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija, Vilnius: Vyturys, 1990, p.78

[3] V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.78-80

 

[4]  V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.86

[5] V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.86-89

[6] V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.90-103

[7] Mečislovas. Jučas, Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid. – XIX a. pr.), Vilnius: Aidai, 1999.

[8] V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.299, 300, 302

[9] V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.205-206

[10]  V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.307-327

[11]  V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.337-339

[12]  V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.342

 

[13]  V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija,  p.342, 349

[14] Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-04-19-violeta-rutkauskiene-kur-lietuvos-karaliaus-karuna/80721

[15] Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2013/02/18/d-urbanaviciene-suvalkija-ar-suduva/