Hortenzija Piliomėja Balčiūnaitė – Emilijos Mykolaitienės dukterėčia, mylima V. Mykolaičio-Putino globotinė. Hortenzija gimė 1922 m. sausio 26 d. Nausėdžių kaime, netoli Vabalninko Mykolo Balčiūno ir Adelės Kvedaraitės Balčiūnienės šeimoje. Įmantrų vardą mergaitei išrinko krikštamotė teta Eugenija Kvedaraitė, grįžusi iš studijų Prancūzijoje. Atsiminimuose rašoma, kad net mama Adelė ilgai negalėjusi įsiminti sudėtingo dukters vardo, o aplinkinių mergytė buvo meiliai vadinama Ortute. Hortenzija buvo vyriausia iš 4-ių vaikų – kartu augo Ksaverija, Emilija-Roma ir Vytautas.
Hortenzija tapo pirmąja Mykolaičių globotine. Dar būdama paauglė vasaromis ir švenčių progomis lankydavosi Kaune pas tetą Emiliją Mykolaitienę, o baigusi Biržų gimnaziją 1940 m. jauna mergina atvyko mokytis į Kauną ir apsistojo Mykolaičių namuose. Nuo vaikystės mėgusi dainuoti ji svajojo studijuoti muzikos konservatorijoje, visgi pasirinko stomatologiją, vėliau perėjo į medicinos mokslus Vilniuje ir apsigyveno Mykolaičių bute Tauro g. 19. Nacių okupacijos laikotarpiu Hortenzija kurį laiką gyveno su šeimininke bute, nes V. Mykolaitis-Putinas su žmona slapstėsi Gaižiūnų kaime. 1945 m. Hortenzija artimai susidraugavo su iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžusiu rašytoju B. Sruoga, kuris jaunai studentei puoselėjo romantiškus jausmus.
Po tragiškos Mykolo Balčiūno žūties 1946 m. E. Mykolaitienė užjausdama seserį ėmė rūpintis ir kitais jos vaikais. H. Balčiūnaitė prisiminimuose aprašo sunkius karo laikus, nelegalias studentų paskaitas vokietmečiu V. Mykolaičio-Putino namuose, intelektualų ir profesorių susitikimus, linksmus ir liūdnus globojamų giminaičių nutikimus. Emiliją ji visad vadindavo ,,teta Ly‘‘, abi moterys kalbėdavosi apie madas, buitį, sveikatą, kartu eidavo į bažnyčią, teatrą, vykdavo atostogauti. Su V. Mykolaičiu-Putinu santykis buvo kiek santūresnis, į Putiną kreipdavosi ,,mielas dėde‘‘, abu aptardavo literatūros klausimus, rašytojas dažnai jaunai studentei dovanodavo knygų, plokštelių, vesdavosi į dramos teatrą ar filharmoniją. Savo bute Vilniuje Mykolaičiai glaudė ir kitus giminaičius – po karo kartu apsigyveno jaunesnė Hortenzijos sesuo Ksaverija, žuvus jų tėvui buvo priglaustas, kaip sūnus užaugintas ir jauniausias brolis Vytautas, tai pat iš skurdo bei sunkios ligos išgelbėta Putino dukterėčia Janina. Hortenzija prisimena, kad karo ir pokario metu trūko maisto, nuolat glaudėsi pažįstami ir artimieji, teta su dėde neatsisakydavo pagelbėti, patys taupiai skirstydami finansus ir maisto išteklius.
Baigusi medicinos mokslus Hortenzija Balčiūnaitė tapo akių gydytoja, įsidarbino Kaune, beveik visą gyvenimą dirbo 2-oje klinikinėje ligoninėje. 1955 m. ištekėjo už jauno inteligento Kosto Vaitkevičius (g. 1924 m.), neseniai grįžusio iš Sibiro. Sovietų okupuotoje Lietuvoje K. Vaitkevičius ilgai negalėjo rasti darbo, vėliau įsidarbino Kauno medicinos akademijos bibliotekoj – rašydavo bei redaguodavo mokslines disertacijas. Po metų gimė sūnus Giedrius, tačiau pora netrukus išsiskyrė. Hortenziją ir jos sūnų toliau globojo Mykolaičiai, taip pat E. Mykolaitienės sesuo E. Stanevičienė gyvenusi Kaune. Šeimos nariai kartu švęsdavo vardines, susitikdavo vasaros atostogų metu Valakampiuose, Palangoje ar Kačerginėje. V. Mykolaitis-Putinas mylėjo Hortenzijos sūnų Giedrių Vaitkevičių.
Po V. Mykolaičio-Putino mirties, santykius su Hortenzija palaikė Eugenija Stanevičienė ir Emilija Mykolaitienė, tačiau besirūpindama muziejaus įkūrimu E. Mykolaitienė staigiai mirė. Hortenzija Vaitkevičienė paliko atsiminimų apie Mykolaičių šeimą (D. Mitaitės parengta knyga ,,Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną‘‘, 1992 m., Vaga, Vilnius), yra išlikusių šeimos nuotraukų, atsiminimais pasidalino Hortenzijos sūnus Giedrius Vaitkevičius. Hortenzija Vaitkevičienė mirė 1994 kovo 16 d. Palaidota Kaune, Karmėlavos kapinėse.
Parengė l. e. p. vyr. fondų saugotoja Ula Zaleskytė
Už nuotraukas parodai dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui ir Giedriui Vaitkevičiui.