Praeitin nueina viena epocha, formuojasi kita. Dabar ji vadinama progresyvia, su dideliais laimėjimais mokslo, moralės, socialinės tvarkos srityse. O man artimesnė anoji, su humanistiniais idealais, su sąžinės laisve, su tolerancija, su nevaržomais polėkiais ne tik į kosmosą, bet ir neaprėpiamą dvasios visatą.[1]

Šiais žodžiais Vincas Mykolaitis-Putinas savo vėlyvųjų gyvenimo metų dienoraštyje fiksuoja dviejų epochų susidūrimą, jų skirtingumą, o kartu iš to kylančią įtampą žmogui, susiformavusiam „anoje“ epochoje, bet gyvenančiam naujoje – su primestais reikalavimais ir taisyklėmis.

Paskutiniaisiais metais vis daugiau išleidžiama žinomų žmonių laiškų, dienoraščių, atsiminimų – tekstų, kurie leidžia pažinti praeitį ne tik remiantis faktais, valdžios sprendimais, bet pamatyti tam tikrą laikmetį per konkrečių žmonių patirtis, jų požiūrį, santykį su aplinka. Neretai tokie šaltiniai domina tiek mokslininkus, tiek plačiąją auditoriją. Galima prisiminti, kokio populiarumo susilaukė  neseniai išėję Juozo Baltušio dienoraščiai, o ką tik pasirodė Putino 1938–1945 m. dienoraštis[2].

Daug tyliau beveik prieš dešimtmetį taip pat išleisti Putino 1961–1967 metų dienoraščiai. Dienoraščių rašymas ypatingas tuo, kad dažniausiai „nepaklūsta jokioms išankstinėms nuostatoms. Jo autorius gali nevaržomai rašyti tai, ką nori, ir tokia tvarka, kokia nori, ar nepaisyti jokios tvarkos“[3]. Pageidautinas tik datos žymėjimas. Turėdamas tokią didelę laisvę, kiekvienas autorius rašo jam artimiausiu būdu, todėl verta apžvelgti bendras Putino dienoraščių ypatybes, išsiaiškinti rašymo tikslą, temas, paties autoriaus santykį su rašomu tekstu.

(Ne)privatus dienoraštis

Nors dienoraščių nevaržo nei formos reikalavimai, nei turinio cenzūra, juose galima reikšti savo mintis, vis dėlto sovietmečiu dienoraščio rašymas galėjo kelti  riziką: „[L]abai atviras savo minčių dėstymas įvairiais sovietinio laikotarpio momentais galėjo užtraukti rašančiajam mažesnius ar didesnius nemalonumus.“[4] Nemalonumai grėsė ne tik autoriui, bet ir kitam dienoraštyje paminėtam žmogui. Matyt dėl to Putinas jau pirmame dienoraščio įraše apsibrėžia ribas: „[K]itus kliudysiu tiek, kiek tai jiems nepakenks jokiu atžvilgiu.“[5] Taigi  autorius negalėjo jaustis visiškai laisvas, dienoraštis taip pat buvo rašomas apgalvotai, kai kurie dalykai nutylimi. Kaip ir būdinga dienoraščiui, autorius žvilgsnį nukreipia daugiausia į save.

Pats Putinas šių dienoraščių nelaikė privačiais. Kai kuriems pažįstamiems šie tekstai buvo žinomi dar jų rašymo laikotarpiu. Artimiau su Putinu bendravusi Meilė Lukšienė prisimena susitikimus jo namuose: „Eidavome pas Profesorių dažniausiai visi, klausydavome jo „Sukilėlių“ gabalų, vėliau naujų eilėraščių ir į pabaigą dienoraščio ištraukų.“[6] Vadinasi, Putinas dienoraščius traktavo kaip dalį savo kūrybos, kuria dalijosi su kitais.

Po mirties numatoma net publikavimo galimybė. Planuodamas savo raštų leidimą Putinas svarsto, kad XIII tomą galėtų sudaryti „dienoraščiai ir kai kurie laiškai. Paskutinieji tomai išeitų jau po mano mirties – ir jei turėsiu bent dvejus darbingus metus“[7]. Pačiame tekste taip pat atsiskleidžia santykis su numanomu skaitytoju. Ne kartą dienoraštyje autorius mini savo blogos sveikatos aprašymo priežastį: „Kas skaitys, tegu žino mano nedarbingumo, nekūrybingumo priežastį.“[8] Arba kitoje vietoje: „Aš noriu pasiteisinti sau ir kitiems dėl ko esu toks nedarbštus, neproduktingas, negaliu pateisinti to, ko iš manęs tikisi, laukia mano skaitytojai, visuomenė.“[9] Tokio pobūdžio įrašų yra ir daugiau.

Dienoraštis rašomas tam, kad jį perskaitytų ir juo naudotųsi. Iškeliamas toks tikslas:  „Norėčiau, kad mano dienoraštis papildytų visų pirma mano biografiją, mano charakteristiką, sietųsi su mano literatūrine kūryba, jeigu visa tai bus verta kieno nors dėmesio.“[10] Putinas nori suteikti daugiau žinių apie savo gyvenimą, asmenybę ir ypač kūrybą, todėl pradeda rašyti dienoraštį. Anot Putino, dienoraštis turėtų būti kaip pagalbinis šaltinis tolesnėms jo gyvenimo ir kūrybos studijoms.

Būti ar atrodyti?

Matant tokį tikslingą rašymą ir siekį paviešinti dienoraščius, kyla klausimas: koks šių tekstų patikimumas, kiek yra atviro, autentiško rašančiojo buvimo ir kiek savo paveikslo kūrimo, sąmoningo nutylėjimo, koregavimo? Pasitikėjimą pirmiausia kelia Putino minčių pasikartojimas, nuoseklumas, kuris matomas ne tik dienoraščiuose, bet ir kituose, įskaitant viešus, tekstuose. Kaip teigia R. Glinskis, dažni minčių, pastebėjimų pasikartojimai, monotonija dienoraštyje yra neišvengiama, jeigu jis rašomas sąžiningai, nes jame atsispindi kasdienis gyvenimas, tos pačios mintys ir rūpesčiai, reakcijos, temų grupės ir tai laikoma „autentišku santykiu su pasauliu, savotiška kasdienybės filosofija“[11]

Be to, kai kurios teksto idėjos pagrindžiamos veiksmais. Didesnis šaltinio patikimumas yra ir dėl dienoraščiams būdingo minimalaus retrospektyvumo laipsnio. Aprašomi tuo metu vykstantys įvykiai, todėl jie vertinami pagal to paties laikotarpio pasaulėžiūrą, nepakeistą posovietinių interpretacijų, kaip gali nutikti, pavyzdžiui, atsiminimuose, siekiant pasiteisinti ar pagražinti savo paveikslą pagal pasikeitusias aplinkybe.

Pagal Putino planą, dienoraščiai plačiajai auditorijai būtų pateikti tik po jo mirties, todėl rašoma turint galvoje neapibrėžtą ateities skaitytoją, gyvenantį nežinia kokiame kontekste, todėl prie jo sunku derintis. Galima manyti, kad tai, ką Putinas išsako dienoraštyje, nenutolsta nuo jo autentiškos nuomonės. Vis dėlto, jeigu dienoraščių viešinimo galimybė  ir nepakoregavo esminių išsakomų teiginių, tai galėjo paskatinti faktų atranką, tam tikrų dalykų nutylėjimą ar sušvelninimą, todėl tenka į tai atsižvelgti, tačiau savaime dėl to šaltinio vertė nemažėja.

„Kam aš rašau šias aimanas?“[12]

Putinas šio dienoraščio pradžioje pasiryžta tęsti prieš šešiolika metų nutrauktą savo ankstesnio dienoraščio tekstą, tikėdamasis, kad užteks išminties rašyti tai, kas reikalinga. Pats žanras jau lemia, kad rašomi tekstai bus tik trumpos istorijos, kasdienybės fragmentai, akcentai. Putino atveju šis gyvenimo fiksavimas yra dar fragmentiškesnis, nes dienoraštis rašomas nenuosekliai, kartais du įrašus skiria kelių mėnesių laikotarpis: „Štai kiek laiko, lygiai 4 mėnesius gulėjo mano dienoraštis nepaliestas! O buvau ketinęs uoliai šį bei tą jame žymėti.“[13]

Vis dėlto autorius neretai susieja dienoraščius su kitais tekstais, matomas žanrų susikirtimas. Kai kurie įrašai būdingi užrašų knygelei. Ne kartą dienoraštyje atsiranda idėja naujam eilėraščiui, jo tema, pavyzdžiui, 1967-01-29 įraše išreikštas noras sukurti eilėraštį tema: „Sigmaringa arba septynios nemigo naktys, kada apsireiškė būties prasmė ir egzistencijos džiaugsmas”[14].

O kartais Putino dienoraščiai turi ryšį su tuo laikotarpiu sakytomis jo kalbomis. Ypač tai akivaizdu ruošiant kalbą Maironio gimimo šimtmečio minėjimui ir savo 70-mečio  šventei. Vietomis dienoraštis atrodo kaip kūrybinio proceso erdvė, savo minčių išgryninimas, tikslų išsikėlimas. Dienoraštyje randama pastabų, ištisų pastraipų, kurios vėliau panaudojamos kalbose, o kartais atvirkščiai – viešai sakyta kalba perkeliama į dienoraštį. Taip pat nevengiama pakomentuoti kitų pranešėjų kalbų ar savo jausenų, kilusių renginio metu. Šiuos viešus ir privačius tekstus jungia ta pati autoriaus „aš“ raiška, jie papildo vienas kitą, parodo proceso eigą, rezultatą ir jo vertinimą.

Dienoraštyje paliečiama nemažai skirtingų temų, tačiau yra kelios, kurios pasikartoja nuolat. R. Glinskis trumpai įvardija pagrindines Putino dienoraščių temas: „Viena dienoraščio temų, krintančių į akis jį skaitant, – tai nuolatiniai nusiskundimai blogėjančia sveikata, prasta savijauta. <…> Antroji nusiskundimų priežastis – cenzūra ir įkyrus jos kišimasis į kūrybą.“[15] Iš tikrųjų Putinas daug dėmesio skiria savo kūrybai, naujų eilėraščių rašymui ir cenzūros keliamoms problemoms: „Cenzūra! Nėra pasauly žiauresnės cenzūros už tarybinę! Oficialių cenzūros įstaigų nė cenzorių neva nėra, tačiau juos su kaupu pavaduoja leidyklų bei žurnalų redaktoriai, recenzentai, kritikai. Iškomentuos, išuostinės ne tik tavo kūrinių tekstus, bet ir potekstes, ne vien ką tu parašei, bet ir ko neparašei, o turėjai parašyti! Be to, ir kriterijai keičiasi. Bent tai gerai, kad jie keičiasi.“[16] Taip pat visame dienoraštyje nuolat grįžtama prie savo kūrybos vertės klausimo, jos vietos tuometinės literatūros lauke.

Kita vertus, dienoraštyje taip pat atsiskleidžia kasdienio gyvenimo detalės. Tarp Putino darbų, planų nuolat įsiterpia ligos aprašymai, jo savijautos fiksavimas. Kai kuriose vietose, kai Putinas serga taip, jog negali dirbti, dienoraštis priartėja prie ligos istorijos registro. Putinas atvirai ir gana detaliai aprašo savo ligą. Jo fizinė būklė sukelia svarstymus apie likusią gyvenimo trukmę ir darbus, kuriuos dar norėtų padaryti: „Ką nauja dar galėčiau palikti prieš išnykimą? Kartais manau, kad jau nieko iš savęs nebeišspausiu.“[17] R. Glinskis tiksliai apibūdina dienoraščio nuotaiką: „Nuolatinė graužatis, nerimas tampa dienoraščio emociniu fonu.“[18] Abejonės savo kūrybos ir likusio gyvenimo prasme kartojasi visame tekste: „[M]ane patį apninka liūdnos abejonės dėl tos poezijos vertės, reikšmės, reikalingumo. Svyruoja žemė po kojų, kaip aš kartais išsireiškiu tomis juodomis nevilties dienomis.“[19] Šis prasmės trūkumas temdo ir to meto darbus.

Putino dienoraščiai parodo rašytojo kasdienybę, jo kūrybos procesą, abejones ir problemas, santykį su aplinka, požiūrį į besikeičiantį gyvenimą. Visa tai yra subjektyvus laikmečio liudijimas, tačiau iš arti atskleidžiantis konkretaus žmogaus perspektyvą ir tuometinę jo būseną.

[1] Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraščiai: rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų (1961-1967) užrašai, parengė Stasys Lipskis, Vilnius: Žuvėdra, 2013, p. 103.
[2] Vincas Mykolaitis-Putinas, „Dienoraštis, 1938–1945“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021.
[3] Rimantas Glinskis, XX amžiaus lietuvių dienoraščiai: tarp literatūros ir dokumento, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006, p. 15.
[4] Ibid., p. 163.
[5] Vincas Mykolaitis-Putinas, op. cit., p. 9.
[6] Meilė Lukšienė, „Vivos plango“, Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, sud. Donata Mitaitė, Vilnius: Vaga, 1992, p. 357.
[7] Vincas Mykolaitis-Putinas, op. cit., p. 59.
[8] Ibid., p. 155.
[9] Ibid., p. 35.
[10] Ibid., p. 9.
[11] Rimantas Glinskis, op. cit., p. 19.
[12] Vincas Mykolaitis-Putinas, op. cit., p. 34.
[13] Ibid., p. 15.
[14] Ibid., p. 175.
[15] Rimantas Glinskis, op. cit., p. 123.
[16] Vincas Mykolaitis-Putinas, op. cit., p. 123.
[17] Ibid., p. 36.
[18] Rimantas Glinskis, op. cit., p. 124.
[19] Vincas Mykolaitis-Putinas, op. cit., p. 10.